Current mood:	okay
Entry tags:	mano kūryba

- Tu nesupranti. Kam tu bandai kažką "primesti"?- žvilgteli Baltramiejus.
Aš nuleidusi galvą tyliu.
- Tu nesupranti. Esmė yra ne kuria kryptim eisi, o ar pasieksi tikslą. Va. Pati žinai, koks jis yra. Na, tiesą sakant, aš dabar pat negalėčiau to nusakyt, bet mes abu tai nešiojamės savy. Kaip kokį kevalą.
Pakeliu akis. Baltris pradeda įsijausti į tai, ką kalba.
- Tas kevalas- toks kaip riešuto- yra labai storas. Bet esmė tame, kad jis permatomas. Ir jeigu gerai žiūri, gali pamatyt, kas viduj. AIšku, būna ir taip, kad žiūri, žiūri ir vis vien nematai.
- Kaip tai?- užklausiu.
- Tu nesupranti,- žvilgteli Baltris į mane kaip į neišmanėlę. Jos akyse tokia ir esu.- Būna juk ir aklų žmonių. Ne tik fiziškai, bet ir kitaip.
Jo kalba man ima panašėti į ezoeriką. Kuo jis dedasi esąs? Visažiniu, galinčiu nurodyti Sėkmingo Gyvenimo eliksyrą? Na ne, ačiū.
- Baltri,- prabylu, bet jis mane šiurkščiai nutraukia.
- Neišsigalvok!!! TU NIEKO NESUPRANTI. Jei žmogus yra aklas, jis niekada nematys. Ir jokie šarlatanai, jokios astralinės projekcijos ar milteliai nepadės.
- Baltri,- tariu griežtai ir aiškiai.- Man atsibodo tavo predestinacijos teorijos. Gana, gana, gana. Žinai ką, turėjai gimt kalvinistu ir sulaukt patekimo į dangų. Ar ne tam čia esi, a? A? Ko tyli? Svaičiojiesi čia tais savo sofizmais ir stebi, kaip viskas plaukia. Ne, ne plaukia, Baltri. O tiesiog gena, vejasi, šėlsta. Tu nematai, kad tavo panosėj kažkas ką tik traukė pirmąją cigaretę, kažkas pardavė savo kūną, kažkas pardavė laiką. Cha, tu pardavei laiką, atsidarytų lygiagretė į rojų! Tu esi Materialusis Kalvinistinės Likimo Teorijos Įsikūnijimas, jau nebe Dievybė, Baltri. Nebe. Nes tu pardavei savo laiką ir tapai mirtingu.
- Aš pardaviau, kad nusipirkčiau Tai, kas bus Amžina.
- Į tarpuvartę visa tai! Tu prakeiktas amžinai pirkti ir parduoti! Neturėsi ramybės!
- Moterie, aš ir pardaviau, kad turėčiau ramybę! Cit. Debesys tirštėja. Jaučiu lietų.
Užtilau. Ne dėl to, kad būčiau gavusi antausį. Ne. Aš tiesiog mačiau, kaip jis tirpsta. Kaip koks cukrinis avinėlis, pilnas brudo. Geltona spalva persimaišė su pilkai bjauriu grindinio moliu, tiško purslais, tekėdama į kanalizaciją. O aš nieko nedariau, tik stebėjau. Ha, štai ir tavo predestinacijos teorija, Baltri. Nutekėjai į savo rojų.